Animacijos formos. Raimond Bogdiun.

Chris Sugrue interaktyvi instaliacija, perpinanti kelias technologijas (liečiamasis ekranas, projekcija, judėsio sekimas), puikiai iliustruoja kaip virtualus pasaulis skverbiasi į fizinį.

Nors ši skulptūra ir nejuda, savo procesu manau užtarnauja teisę vadintis animaciniu kūriniu. Nuskanuotas šokis/judėsys yra interpretuojamas programos, generuojančios 3d atvaizdą. Tas atvaizdas yra atspausdinamas 3d spausdintuvu ir gaunamas rezultatas - skulptūra.

Sachiko Kodama ir jo magnetinė skulptūra. Dar vienas pavyzdys kaip mene pritaikomos naujosios technologijos (“ferrofluids”, magnetinis skystis). Veikiant magnetams skulptūra juda ir keičia savo formą.

Charlie Bucket vandens skulptūra/suknelė.

Daniel Wurtzel kinetinė skulptūra, menininkas bando pažaboti naturalias gamtos stichijas - sukūria ugnies tornadą.

Monikos Daunytės animacijos formų sarašiukas.

4D specefektų animacija. Nuostabus pavyzdys kaip animacija gali būti ištraukta iš ekranų.

Scott Snibbe, nuostabaus menininko ir kompiuterinio inovatoriaus atradimai ir darbai, interaktyvios touchscreen instaliacijos ir animacijos.

Dar mažai žinoma ir nepripažinta meno forma - meniniai kompiuteriniai žaidimai.

Every day the same dream

Web Art menas naudojantis paprastas gif ir panašias animacijas.

http://www.mowa.org/move/classics/classics_enter.html

Taip pat mazai zinomas Second life art, video, sokiai, teatras ir t.t.

Animacijos formos
Almantas Vasiliauskas

• Gigantiškos kinetinės skulptūros, nevaržomai ir nepriklausomai judančios visiškai atsinaujinančių energijos šaltinių pagalbą, tokių kaip nežabotas vėjas. Kviečiu pasidžiaugti genialaus inžinierio, Theo Jansen, kūriniais.

Klajojančiais ne tik pajūriu:

• Labai elegantiškas kinetinės energijos kuriamas pasirodymas, kurio dėl "neapčiuopiamo" būvio nedrįstu vadinti skulptūra. Daniel Wurtzel kūriniai: 

• Instaliacija užkabinusi man akį savo veikimo principu!

• Animacija šokdinančią LED lemputes - mačiau seniai. Bet! Prieš Jus LED lemputės žybsinčios trečiąją dimenciją!

•  "animō" iš Lotynų kalbos reiškia suteikti gyvybę! Pažiūrėkit kaip tai nuostabiai daro "animatoriai" (o gal ir be kabučių) pasikaustę mechatronikos žiniomis! Animacijos forma? Tikrai Taip! Animatronika:

Ačiū už akį žvelgiančią čia!

Animacijos formos
Emilis Domarkas

interaktyvus performensas - vaizdo ir gyvo subjekto sinchronizavimas

Kinetines skulptūros pavyzdys

Holografinis teksturų panaudojimas - projekcija / skulptūra

Video mappingas

Pure data pvz - interaktyvioji animacija sukurta  pasitelkiant kompiuterinius scriptus

Elvino Seiranovo

Trumpai apie Animacijos meno formas.

Per šį semestrą supratau, jog yra daug animacijos formų ir jos gali būti naudojamos labai įvairiai. Taigi norėčiau pristatyti kaip aš jas supratau.
1) Įdomią meno animacijos formą pristato  “ Osaka Station City“ . Tai vandens instaliacija, kuri susijusi su judesiu ir laiku ir judančiais paveikslo fragmentais. Jeigu žiūrėtumėme į animacija platesniu akiračiu, manau jog tai būtų galima pavadinti viena iš animacijos formų, kadangi tai kaip ir atitinka animacijos sąvokos reikalavimus.

|                                       

                                     



2) Gyvasis performansas : Urban Video Painting. Luminale 2012 Frankfurtas, Vokietija
Panaudojus kompiuteriu planšetė ir projektoriumi galima išgauti štai tokius interaktyvius reginius.

 

                                            




3) Choregrafinė instaliaicija. Taip, visiškai sutinku, kad tai gali būti animacijos forma. Juk tai savotiškas atgaivinimas, sukuriama ypatinga atmosfera ir dar įdedamas garso takelis. Žymus Autorius Peter William Holden. ( Vicious Circle)
P.S.: Tos rankos primena Walt Disney stilių.

https://vimeo.com/groups/1545/videos/41445837


4) " Trimatis vaizdas, kuriam pamatyti nereikia jokių specialių akinių ar kokį pusvalandį įsižiūrėti, kad pajustum erdvę". gif, judantys paveikslėliai.

.




5) Sraigių takas -   Tai 360° fosforinisė Lazerių skulptūra
Sraigė išranda ratą ir kultūriškai evoliuciuonuoja, kol galiausiai grįžta prie savo prigimties..

                                           

Dar viena nuostabi lazerių skulptūra pavadinimu Envision.

Animacijos technika – „kaip pasirinkimas“

Kadangi jau esti straipsnis pakankamai išsamiai nagrinėjantis animacijos, kaip pačios technikos,kaip  turinio  struktūriniai elementai, apimantys išjudintų vaizdų/animuotų vaizdinių formas.

Tai pateiktoje  schemoje bandoma pateikti, animacijos technikos atsiradimo vietą, kaip vieną iš idėjos projekcijos realizavimo technikos pasirinkimų. Šio išdėstymo pritaikomumas galimas ir kitų technikų atvejais, tik išimtis taikomas animacijos technikos ribotumui iki esamojo laiko.Kuris aprėpia egzistuojančius išradimus ir technologijas naudojamas animacijos technikai.

Čia būtina diskusija  animacijos technikos išskirtinumo dabartiniu metu,  kuris dabartinės vizualiosios industrijos medijų  kontekste  suniveliavo su dabartinės technikos diktantu ir jau pagrįstai galimas laikyti vizualių formų kūrimo integraliniu objektu. Tad apie pačia animaciją, kaip techniką galima kalbėti būtuoju laiku (kaip klasikinės animacijos pavyzdyje), kurios individualumą/išskirtinumo („atgaivinimo“ suteikėjai) išnykimas buvo nulemtas technologinės pažangos, kurios galimybės didelę dalį animacijos technikų integravo į mašininius kodus, kurie dabartinėje rinkos erdvėje  egzistuoja, kaip efektyvios priemonės programos kodo išraiška. Savyje turinčios praktiškai neribotą kiekį galimybių ir greitą/kontroliuojama rezultatą.

Tad asmenine autoriaus nuomone kalbėti apie animacija, kaip animacijos technika, galima remiantis tik istoriniu/lyginamuoju metodu – kaip technologine vystymosi evoliucija, kurios metu kuriamos animacijos technikos savyje tūrėjo požymius galinčias jas atskirti, kataloguoti ir apibrėžti nuo kitų technikų.

Todėl pateiktoje schemoje, animacijos technika nėra detalizuojamas jos turinys.  O apibrėžiama tik kaip idėjos realizavimo technika, kuri yra nulemta psichologinių, fiziologinių, geografinių, kultūrinių aspektais, bei šalia to einančiais technologinės evoliucijos .

Pasvarstymai apie animacijos principus: animuotas vaizdinys, kadrai per sekundę. (procese)

Animacija – terminas kildinamas iš lot. animo – atgaivinti, anima – siela, šiandien galėtų būti pastumtas atgal prie savo ištakų: įsigalėjus populiariam supratimui, kad tai pirmiausia yra naratyviniai, kino praktikomis sekantys kūriniai, animacijos apibrėžimas itin susiaurėtų. Tad visų pirma, norėčiau gilintis į animaciją kaip priemonę, būdą ar techniką atskirdama pasakojamąjį jos žanrą suteikiant jam apibrėžtesnį vardą – nors ir nėra prilipusio savo termino, kaip artimiausio atitikmens, 'cartoon'as' ar 'multiplikacija'(šis terminas irgi prikabintas ir naudojamas klaidingai), bet norėčiau talpinti visus šio tipo (naratyvinius) pavyzdžius po multiplikacinio filmo vėliava ir aiškiai atskirti juos tik kaip siaurą formą, užėmusią per plačią nuorodą.

Kas apibrėžia animacijos techniką kaip tokią? - vaizdinių, kadrų persidengimas sinematinio efekto principu, 'apgaunant' akį ir taikant į vidinį stebėtojo ekraną. Čia atsiranda kadrų per sekundę klausimas – sutartiniai 12-25 kadrai, kuriems turėtų būti paklūstama vardan kuriamo judesio vientisumo, iliuzijos 'tikroviškumo' animacinės patirties atveju nemanau, kad turėtų būti globaliai dominuojantys ar apsprendžiantys. Juk šie skaičiai nelabai ką turi bendro su mūsiško mąstymo už ekraninės vizualios patirties tempais, o yra orientuoti į pripratintos akies dirginimą. Įstatai, jog 24 kadrai sekundėje apibrėžia kiną, o 25 – sklandų animacinį judesį, veda prie vieno iš kertinių praktinių šios technikos klausimų – koks jos santykis su kinu? Pavyzdžiui, ar per greitai ar per lėtai sukama filmuota medžiaga automatiškai patenka į animacijos kategoriją, jei animavimo principai seka tuo pačiu sinematiniu efektu, kur tap jų su video nusibrėžia riba? Kartu eina ir klausimas kiek kadrų reikalauja 'atgaivinimas', jei teigiamas animuotų vaizdinių nerealumas, netikro 'prikėlimas' į gyvą? Atsakymo galima ieškoti pirmiausia bandant apibrėžti klasikinės animacijos sampratą ir iki jos nusidriekusią istoriją. Akivaizdžiai, klasikinė forma sietina su naratyvo konstravimu, be to, ignoruojamos ar neakcentuojamos tam tikros 'peržengtos' jos formos – pati priešistorė ir raidos pradžia: tai visų pirma optiniai žaislai (kurie neslepiami pristatant ir kino istoriją, bet tuo abiejų kelias kartu ir užbaigiamas, lyg toliau jos būtų vysčiusios atskirai) . Patys optiniai žaislai ne veltui taip vadinami, nors tuometiniai jų kūrėjai ir suvokė, kad šis žaidimas akimi ir stebėtojo patirtimis yra perspektyvus, intelektualus, mokslinis, galiausiai atvėręs kelius ir naratyviniam filmui – animuotam bei filmuotam. Pati žaidimo forma, savo principais ir vaizduotės pajungimu, yra skirstoma į mimezinį, svaiginantį, konfrontacinį (agon) ir fatalinį (kur vardikliu veikia likimas, sėkmė). Iš šiandieninės perspektyvos aiškiai matosi kaip pirmapradis dėmesys apsvaiginimui, optinei patirčiai sudarė sąlygas vystyti naratyvines praktikas ir fabulos konstravimo modelius, kurie aišku rėmėsi kalba kaip pagrindu vizualui. Pastaroji taip pat yra paslanki animaciniams principams, ja taip pat galima žaisti manipuliuojant 'atgaivinimą', bet pirmiausia, reiktų pristatyti pagrindines animacijos formas, neatsižvelgiant į įsigalėjusias populiarias hierarchijas ar istorijoje nusėdusį paradoksą, kai animacija ir kinas atskiriami neaiškiais barjerais išlaikant tik ryšį priešistorėje, kurios apraiškas iš tiesų galima būtų kelti daug atgal nuo optinių žaislų eros iki žaidžiančio/ kalbančio/ fantazuojančio žmogaus atsiradimo ir veiklos.

Iš schemos aišku, kad pagrindiniu 'judintoju' veikia žmogiška vaizduotė – kaip visa apglėbianti ar valdoma iliuzija. Ji jungia visas formas per savo kalbinę-asociatyvią-patirtinę formą. Šiuo principu animaciniai produktai gali būti orientuoti tiek į vizualines patirtis akiai (kuri vis tiek neis atskirai nuo smegenų žievės, kultūros ir t.t.), tiek minčiai (siekiant minties judesio, iššaukiant kad ir aklą nuo parengto vaizdo patirtį), tiek kuriant santykius tarp jų.

Išvadoms galima teigti, kad animacija sietina su siela ar atgaivinimo aktais ne tik per naratyvines konstrukcijas ar elementariai išjudintą statiką kadrų išdėstymo laike pagalba: ši meno ir mąstymo forma įgali tiek kurti savo laiką ir erdvę kaip netikrą-tikrą pasaulį, tiek vykti stebėtojo laiku ir erdvėje, akivaizdžiai tapdama realybe, vis tiek išsaugodama savo virtualios, menamos, grynai sensorinės tikrovės atspindį. Manau, kad būtent šis aspektas ir yra būdingas animacijos bruožas. Juk tiek įgalint valdyti laiką ir erdvę, bet kuri animacijos forma gali tęsti save į begalybę (pakibusią ir kartu esančią tiek kiek žiūrimą-mąstomą), tiek į nepriklausomą atkarpą (kaip kad naratyvinis kinas); erdve ji gali sau prisiskirti tiek nerealumą, kitonišką gyvybę svetimoj (pavyzdžiui stebėtojo erdvėje), tiek kurti ryšius tap ekrano kambaryje ir sąmonės galvoje – taip animuoto vaizdinio teritorija apima visas savo formas motyvuodama ir aktyvuodama vaizduotę.   

Eglės Bertašiūtės tekstas